Nuotykiai Belovežo girioje ir Senelio Šalčio rezidencijoje Baltarusijoje

Kodėl gine Lt ir kitų keliautojų nuotykiai Belovežo girioje ir Senelio Šalčio rezidencijoje Baltarusijoje! (2016 12 17) Neskaitant ilgo laukimo pasienyje kelionė prasidėjo tikrai linksmai, ir ne dėl to, kad mūsų grupėje iš tiesų buvo nemažai įvairaus amžiaus vaikų, bet dėl to, kad visi važiavome "į pasaką"! Visos kelionės metu mus lydėjo nuostabi gidė Audra, kuri net ir Baltarusijoje vertėjavo iš rusų kalbos, kad ir mūsų vaikai suprastų - tad jokių nepatogumų dėl to nepatyrėme.

Pirma lankytina vieta – nacionalinis Baltarusijos liaudies ir buities muziejus (kaimas). Čia apžiūrėjome trobą, verpimo ratelius, stakles. Išgirdome kokius darbus dirbo moterys ir vyrai ir kaip kiekvienas namo kampelis buvo išnaudotas pagal paskirtį: vienur verpdavo, kitur ausdavo, trečioje vietoje batus siūdavo... Nustebino miegamojo kambarys, kuriame sūpavosi kūdikio lopšys ("liulka"), priekrosnėje stovėjo labai didelė šiaudiniu čiužiniu miegamojo lova. Miegamojo kambaryje privaloma krosnis, ant kurios užsilipus galima taip pat miegoti (mums priminė animacinį filmą apie Ivanušką):. Dieną krosnyje buvo kepama duona ir gaminamas maistas. Viskas priminė XIX-XX amžiaus laikų baltarusų kaimo buitį. Nustebino senoviniai batai, kurie buvo siuvami iš padangų ir avint juos buvo galima čiuožinėti. Mūsų visų vaikai dūko kieme, žaidė su namine labai miela juoda lyg smala kate, gidė Audronė vaikus supažindino su naminiais paukščiais...O tėvų tuo tarpu laukė degustacinė pramoga. Etnografė pasakojo apie tai, kaip pagal senas tradicijas gaminama tikra baltarusiška naminukė. Po sertifikuoto naminukės gaminimo aparato apžiūros buvome pakviesti į kavinę "Chutorok", kur susėdę prie stalų ragavome ruginės naminukės užkąsdami duonos rieke su tikrais kaimiškais lašiniais. Panašu suaugusiems ši edukacinė dalis tikrai patiko :). Tad visa grupė papildomai nusipirkome ne tik naminukės lauktuvėms, bet arbatos iš įvairių žolelių surinktų Belovežo girioje. Vaikai tuo tarpu žaisdami lauke taip pat buvo apdovanoti etnografinio muziejaus atminimo dovanėlėmis.

Toliau mūsų grupės laukė Belovežo girios nacionalinis parkas - vienas iš labiausiai tituluotų nacionalinių parkų pasaulyje. Mūsų kelionė garsiojoje girioje prasidėjo karališku keliu, nes nuo neatmenamų laikų šioje Belovežo girioje medžiojo Kijevo ir Lietuvos kunigaikščiai, Lenkijos karaliai, Rusijos carai. Belovežo giria įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą kaip stambiausias miško masyvas centrinėje Europoje, beveik nepaliestas išsaugotas nuo XIII amžiaus. Belovežo giria užima 3 086 kvadratinių kilometrų. Dabartiniais laikais vidutinis parko medynų amžius >100 m., tačiau atskiros dalys yra 250–300 m. senumo. Girioje yra 400–600 m. amžiaus ąžuolų, 250–350 m. amžiaus uosių ir pušų, 200–250 m. amžiaus eglių. Miškas pagal augalijos ir gyvūnijos gausą neturi lygių Europoje: priskaičiuojama 260 lapsamanių, 570 grybų, 290 kerpių rūšių ir kt.; net 270 paukščių rūšių, 11 000 bestuburių, 59 žinduolių. Belovežo girioje gyvena didžiausia pasaulyje stumbrų populiacija. Daug saugomų rūšių. Girioje gausu gamtos paminklų. Laukinių gyvūnų voljeruose, užimančiuose 20 ha plotą, turėjome galimybę pamatyti stumbrus, lokį, laukinius šernus ir laukinius žirgus, briedžius, elnius, stirnas...  

Pasivaikščioję gamtoje tikrai išalkome ir pagal programą pietavome kavinėje, pavadinta gražiausiu vardu "Olesia", šalia esančioje parduotuvėje įsigijome vaikystę primenančių saldžių kukurūzų, šaldytų sūrelių, šokolado... Kelionė tęsėsi. Ekskursija į Gamtos muziejų, labai priminė Tado Ivanausko muziejų. Salėse pamatėme jau išnykusias, kažkada Belovežo girioje gyvenusias, gyvūnų rūšis, stebėjome kaip atrodo giria įvairiais metų laikais, bei apžiūrėjome ekspoziciją, atkuriančią miško gyvūnų gyvenimo epizodus. Čia pamatėme Jogailos portretą, Balstogės rūmų maketą, karališkų tiltų atitvarus bei įvairių medžioklinių ginklų kolekcijas.

Vakarop pajudėjome tikslo link - į šioje girioje įsikūrusią pačią gražiausią vietą - baltarusiško Senio Šalčio rezidenciją (Деда Мороза), kurios vartus saugo du ištikimi ąžuoliniai riteriai Dub Dubovič ir Vjaz Vjazovič. Senelio valdos užima net 15 hektarų plotą. Tad mūsų vaikų ir suaugusių taip ilgai laukta norų pildymo kelionė po Senelio Šalčio rezidenciją prasidėjo :)... Senio Šalčio kaimelyje iš karto mus pasitiko jo pagalbinkas ir kairioji ranka elfas. Pasisveikindamas papasakojo istoriją apie patį Senelį Šaltį ir jo šeimą. Jo gyvenimą rezidencijoje, kuri dirba visus metus. SENELIS ŠALTIS kuriam yra per 2000 metų turi žmoną motulę ŽIEMĄ (Матушка Зима), su kuria ir dabar gyvena. Jie turi tris dukras: Стужа, Вьюга и Метелица. Dvi iš dukterų labai išdidžios ir iš jų tik viena jauniausia Metelica įsimylėjo ir ištekėjo už Senio Besmegenio. Iš didelės meilės vienas kitam jiems gimė duktė Snegurachka, Senio Šalčio anūkė. Snieguolei dabar jau 143 metai, tačiau stebuklų dėka ji atrodo taip pat puikiai ir jaunai... Senelis Šaltis nuoširdžiai pasitiko mūsų grupę, pačius mažiausius išbučiavo, o anūkė Snieguolė netgi pasisveikino lietuviškai. Vaikai turėję laiškus tuojau pat juos įteikė Seneliui. Visi mūsų mažieji sustojo nusifotografuoti bendrai nuotraukai. Tagi palinkėjęs gerų ateinančių metų Senelis su Snieguole mus išlydėjo į pasakų kelionę per kaimelį.

Visą laiką mūsų grupę lydėjo pasakų personažai, pasakojo įvairias istorijas, davė užduotėles. Netrukus aplankėme pievelę, kur prie laužo šildėsi 12 mėnesių ir vaikščiojo našlaitė Snieguolė su tikromis žibuoklėmis. Prie šio laužo sustoję ratu spaudžiant šaltukui sušilome ir mes. Prisėdus prie savo mėnesio (Sausio, Vasario...Gruodžio) galėjome į ausį jam pašnibždėti savo norą, nes sakoma, kad jis tuomet išsipildo daug greičiau. Taip pat šioje rezidencijoje aplankėme pasakų malūną ir įveikus užduotis bei įminus mįslę galėjome paliesti jo akmeninius pamatus. Palietus juos mūsų blogi darbai ir vaikų "ožiukai" buvo iš kart sumalti į miltus :) !: Rezidencijoje matėme stebuklingą ežerą, kurio viduryje sėdėjo didžiulė varlė ir laukė savojo princo, aplankėme Snieguolės namelį, per kurio langą pažvelgus ir pamačius savo atvaizdą merginos tampa jaunesnėmis, jaunuoliai protingesni, o vaikai geresni - bet taisyklė: ilgai žiūrėti negalima :)! Praėjome ežerą, į kurį ilgai žiūrint galėjo į gilius vandenis įsitempti vandenis, stebuklingą šulinį, kuriame gyvena slibinai, matėme ir kitus pasakų personažus. Senelio šalčio teta senelė Žiema gyvenanti Šiaurės ašigalyje reguliuoja orus ir šį vakarą atsiuntė mums šaltuką. Tad teko su Senio Šalčio žmona motule Žiema patrepsėti, pašokti prie aukščiausios Europoje eglės, kurios aukštis beveik 42 m. ir ji žaliuoja jau 120 metų! Čia taip pat sugalvojome dar po vieną norą. Iš viso šios stebuklingos kelionės per Senio Šalčio kaimelį metu galima buvo sugalvoti net 100 norų, bet pastebėjome, kad vis tik net ir vaikams sunku buvo įveikti šią užduotį :) !:) Taip pat ėjome per 97 rastų tiltą. Einant juo galima sugalvoto net 97 norus! Užmynus ant rasto sakomas noras ir būtinai prieš tai "prašau", bet paslaptis tame, kad visi pirmi 94 norai turi būti skirti tik artimiesiems, draugams, kaimynams...o tik 3 paskutiniai - sau :)! Einant toliau matėme žmogaus balsu kalbančią lydeką, iš medžio išdrožinėtas pasakų personažų skulptūras... senį besmegenį, kuriam būtina paliesti nosį ir sugalvoti norą, kuris turėjo tą vakarą ir išsipildyti... Kelionės pasakų keliu pabaigoje apsilankėme Senio Šalčio iždinėje, pamatėme elfų paštą ir kiekvienas buvome apdovanoti tikromis dovanomis... :) Visa rezidencija išpuošta elektrinėmis girliandomis, kurios, sutemus šviečia kaip neįkainojamas lobynas. Visai nenuostabu, kad viskas tikrai panašu į pasaką, į kurią norisi sugrįžti vėl ir vėl. Po tokios kelionės ir suaugę pradeda tikėti stebuklais :)! Pavargę, bet pilni įspūdžių naktį grįžome namo. Ir savo keliautojams sakome - vis tik geriau 1 kartą pamatyti, nei 100 kart išgirsti :). Linksmų ir gražių Jums šv. Kalėdų ir Laimingų Naujųjų metų!